Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Tauragės miestas paminėtas 1507 m. kovo 21 d. Tai metais Tauragės valdytojas, Vilniaus vaivada Paliatsa Bartošius pastatė pirmąją Tauragėje bažnyčią, kartu įsteigė prieglaudą ir mokyklą. Tačiau žmonės čia gyveno jau dar praeitame amžiuje. Pavienės žydų šeimos įsikuria gana anksti, pavyzdžiui, 1653 m. sudarytame Tauragės inventoriuje nurodoma miestelyje buvus 4 žydų kiemus. Nepaisant to, organizuota žydų bendruomenė Tauragėje susiformuoja maždaug tik nuo 18-ojo amžiaus vidurio. 1765 m. Tauragėje gyveno 22 žydai. 1797 m. inventoriuje nurodyti 8 žydų kiemai. 1858 m. nutiesus geležinkelį Tilžė-Peterburgas, palei jį buvęs Tauragės miestas pradėjo sparčiai augti. Gyvendami netoli Prūsijos sienos, žydai kontroliavo beveik visą prekybą su Vokietija, eksportavo grūdus, paukštieną, žąsis, įvairių rūšių vaisius ir galvijus. Taip pat jų rankose buvo prekybą medieną. Pavasarį darbininkai eidavo į miškus, išnuomotus žydams, ruošti skiedrų (medinių čerpių), kurios buvo gabenamos daugiausia į Vokietiją. Žydai taip pat tiekė maisto produktus pasienyje dislokuotiems kariniams daliniams. Daugelis žydų buvo amatininkais: kalviai, dailidės, batsiuviai, siuvėjai, statybininkai ir kitokie specialistai. 19-ojo amžiaus pabaigoje daugelis tauragiškių gyveno iš kontrabandos – prekių gabenimo į Vokietiją. 1918 m. Tauragės miestas tampa apskrities centru, naujų gamyklų statybos didino ir gyventojų skaičių. Tarpukariu iš pradžių buvo 61 lengvosios pramonės įmonė, iš kurių 46 priklausė žydams. Ketvirtajame dešimtmetyje įmonių jau buvo 72, iš kurių 19 priklausė žydams. Tauragės malūnai buvo valdomi žydų: Hiršo Gitkino, J. Bogranskio, Leibo Baikovičiaus ir Jokūbo Berelovičiaus. Saldainių fabrikas ir lentpjūvė priklausė Šereševskiui. 1931 m. mieste buvo 124 parduotuvės, iš kurių 101 priklausė žydams. Tarpukario laikotarpiu vienu metu žydų bendruomenės padėtos buvo kiek pablogėjusi dėl propagandos ir žydų parduotuvių boikoto. Tam turėjo įtakos ir ekonominių santykių tarp Vokietijos ir Lietuvos pablogėjimas. Pagal 1935 m. duomenis Tauragėje tarp žydų buvo 19 siuvėjų, 12 batsiuvių, 8 kepėjai, 5 sukirpėjai, 5 laikrodininkai, 5 dažytojai, 5 kirpėjai, 3 kepurininkai, 2 korsetų siuvėjos, 2 stikliai, 2 skardininkai, 2 fotografai, kitų profesijų atstovai. Taip pat buvo 4 gydytojai, 3 odontologai, 2 teisininkai ir akušerė. Žydų liaudies bankas 1927 m. turėjo 322 narius, 1929 m. – 234. 1939 m. iš 215 telefonų abonentų 61 priklausė žydams. Miesto žydų bendruomenė turėjo 4 sinagogas (dvi iš jų buvo mūrinės), įvairias religines ir pasaulietines mokyklas, politines, kultūrines ir sporto organizacijas. Prieškariu būta ir incidentų tarp lietuvių ir žydų, apkaltinus pastaruosius per Pesacho šventę (žydų pavasario šventė – Velykos) lietuvių kūdikio nužudymu, jo kraujo panaudojimu macams kepti. Kilo neramumai, žydai buvo mušami gatvėse, daužomi jų namų langai. Policija sulaikė apie 50 žmonių, kurie buvo įtariami dalyvavę antižydiškose akcijose. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Tauragėje gyveno 3 364 žydai (54,6 proc. miesto gyventojų). Pirmojo pasaulinio karo metu miestas buvo sugriautas, o žydai carinės valdžios iškelti į Rusiją. Po karo dalis Tauragės žydų grįžo į gimtąjį miestą. 1923 m. Tauragė turėjo 5 470 gyventojų, iš kurių 1777 asmenys buvo žydų tautybės. 1939 m. miestas gyveno 10 561 gyventojas, iš kurių 4 000 asmenų buvo žydų tautybės. Esama ir nuomonės, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Tauragėje gyveno 3 000 žydų. Galima dalykas, kad šis skaičių skirtumas sietinas su šia aplinkybe. Žydų gyventojų skaičius Tauragėje, kitose Lietuvos vietovėse iš dalies padidėjo dėl to, nes žydai bėgo iš Klaipėdos krašto, kurį nacių Vokietija atplėšė nuo Lietuvos 1939 m. kovo 20 d. ultimatumu. Bėgo žydai į Lietuvą ir dėl 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusio karo. 1941 m. sausio 1 d. Statistikos valdybos žiniomis Tauragės apskrityje gyveno 5 796 žydai (4,16 proc. apskrities gyventojų). Prasidėjus pirmajam sovietmečiui, dauguma žydų fabrikų ir parduotuvių Tauragėje buvo nacionalizuota. Žydų organizacijos buvo išformuotos, hebrajų švietimo įstaigos uždarytos, hebrajų mokyklose imta viską dėstyti jidiš kalba. 1941 m. birželio pabaigoje 17 žydų šeimų (apie 60 asmenų) buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą (Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, Vilnius, 2021, p. 435-436; Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje, Vilniuje, 2016, p. 333-334; Valė Bartoševičienė, Tauragė. https://www.vle.lt/straipsnis/taurage/; Darius Kiniulis, https://taurageszinios.lt/naujiena/taurages-krasto-tautines-mazumos-2190; Tauragė,https://www.jmuseum.lt/taurage/).
Nacių Vokietijos karas su Sovietų Sąjunga prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. Tauragė patyrė bombardavimus, dauguma namų buvo sugriauti. Tauragės miestas buvo užimtas pirmąją karo dieną. Miestą apšaudė vokiečių kariuomenė, sudegė dalis bei žuvo civilių gyventojų. Vermachtui užėmus miestą, vietos lietuviai atkūrė nepriklausomybės laikotarpiu veikusias valdžios įstaigas. Tauragė apskrities viršininku tapo Vladas Mylimas, miesto burmistru – Jonas Jurgilas, Tauragės miesto policijos nuovados viršininku tapo Fabijonas Mintautas. Pirmosiomis karo dienomis suorganizuotam sukilėlių (partizanų) kuopai vadovavo j. ltn. Alfonsas Šernas (kuopos vadas) ir Antanas Kiseliauskas (kuopos vado padėjėjas). Kuopą sudarė du būriai, kuriuose tarnavo apie 150 vyrų, Didesnę kuopos dalį sudarė darbininkai, vyresnių klasių gimnazistai. Kuopa įsikūrė valstybinės gimnazijose ir miesto savivaldybės patalpose. Jos tikslas buvo kovoti su Tauragės apylinkėse pasilikusiais raudonarmiečių būriais, suiminėti besislapstančius komunistus bei sovietų valdžios pareigūnus, saugoti tiltus, areštines, palaikyti mieste tvarką. Tauragės kuopą buvo išformuotą 1941 m. rugsėjo mėnesį. Pirmąją karą dieną ir kitomis nukentėjo ir Tauragės žydai, apie 20 jų sužeistas per miesto bombardavimą. Daugelis miesto gyventojų, tarp jų ir žydų, bėgo į aplinkinius kaimus; kiti skubėjo į Šiaulius, kitus regiono miestus stengdamiesi pasiekti Rusiją. Tačiau tai padaryti pavyko tik vienetams. Jau pirmosiomis karo dienomis kai kurie Tauragės žydai patyrė vietos gyventojų išpuolius. Vietiniai partizanai iš rabino Levo Špico buvo pareikalauta pateikti žydų komunistų sąrašą, kurio jis neturėjo ir netrukus buvo sušaudytas. Pirmosiomis karo dieniomis vokiečių kariai įsiveržė į gydytojo Josifo Šapiros namus Respublikos gatvėje, vertė aštuoniasdešimtmetį daktarą užkasti nugaišusį arklį. Daktarui atsisakius tai padaryti, kareiviai jį nušovė. Dvi moterys, kurios lankėsi pas gydytoją, kareivių verčiamos užkasė daktarą kartu su arkliu. Žydai buvo suimami ir izoliuojam. Valdant Lietuvą nacių režimui, Tauragės mieste ir valsčiaus žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Žudynių operacijos vyko netoli Tauragės miesto. Viena iš jų buvo ties Visbutų, antroji – tie Antšunijų kaimais (Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje, Vilniuje, 2016, p. 333-334;Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 141 metais, Vilnius, 2021, p. 435-437; Jono Jurgilo 1944m spalio 16, 27 d. tardymo protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, 8993/3, t. 2, l. 19-20, 26; 1941 m. birželio sukilimas: Dokumentų rinkinys, Vilnius, 2000, p. 145-147).
Vokiečių okupacijos pradžioje Tauragė buvo 25 km pasienio su Vokietija zonoje, kurioje komunistų ir žydų žudynes buvo pavesta organizuoti Tilžės operatyviniam būriui (vadas Hansas Joachimas Böhme). Praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios iš Tilžės, kurioje veikė H. J. Böhmes vadovaujamas policijos skyrius, į Tauragę atvyko Lauksargių (Rytprūsiai) pasienio policijos posto viršininkas, gestapininkas vyr. ltn. Schwarzas (jo pavaduotojas buvo austras Walteris). Jis paprašė Tauragės burmistro Jono Jurgilo (burmistru tapo birželio 23 d.) , kad šis padėtų identifikuoti 14-60 metų amžiaus žydus, kitos tautybės asmenis, įtariamus buvus sovietų režimo šalininkais ir įsakė juos suimti dviejų dienų laikotarpyje. Vykdant šias SS karininko užduotis, burmistrui talkino policijos viršininkas Fabijonas Mintautas ir kiti policininkai, pagalbinės policijos nariai sulaikė apie 300 žydų vyrų ir 25 nežydus, įtariamus buvus komunistais, sovietų režimo rėmėjais (keli vėliau buvo paleisti). Žydai buvo uždaryti ir laikomi Vytauto gatvėje buvusiose 7-ojo pėstininkų pulko kareivinėse. H. J Böhmes nutarimu minėti suimtieji, t. y. žydai vyrai, kitos tautybės asmenys turėjo būti sušaudyti 1941 m. liepos 2 d. Šią dieną įvykusiai žudynių operacijai vadovavo pats H. J. Böhme. Dalyvavo žudynių taip pat Tilžės SD vadas SS sturmfiureris Werneris Hersmanas, minėtasis vyr,. ltn. Schwarzas su jiems pavaldžiomis pajėgomis. Viso apie 20 vokiečių. Pastariesiems talkino vietos policijos nuovados pareigūnai, pagalbinė policija. Šios baudėjų pajėgos konvojavo žydus vyrus, nežydus lietuvius (keli buvo paleisti) į žudynių vietą tie Visbutų kaimu. Čia buvo duobė, kurią raudonarmiečiai buvo iškasę dar prieš prasidedant karui, kuri buvo skirta bunkerio statybai. Aukos buvo patalpintos netoliese buvusioje sodyboje, keliems suimtiesiems buvo įsakyta pagilinti duobes. Po to aukos iš sodybos, prieš tai paėmus iš jų vertingesnius daiktus, buvo vedamos grupelėmis prie duobės, rikiuojamos (klupdomi ant kelių) prie jos krašto veidu į ją ir nužudomos šūviais į pakaušį. Aukas šaudė gestapininkai, SD nariai. Taip pat esama užuominų, kad šaudė ir vietos pagalbiniai policininkai. Esama žinių, kad čia gyvybių neteko daktaras Gedallija Jofė, stomatologas Mostas. Pavyko pabėgti tauragiškiui žydui Bencionui Rotšteinui. Vienas informacinis šaltinis nurodo, kad 1941 m. liepos 2 d. Tilžės operatyvinis būrys Tauragėje nužudė 133 asmenis. Kitas informacijos šaltinis nurodo, kad čia buvo sušaudyta apie 300 žydų vyrų ir 25 komunistus. 1941 m. liepos pradžioje Visbutų kaime, kur anksčiau buvo šaudomi žydai vyrai ir keletas nežydų, buvo sušaudyta dar apie 15 žmonių, tarp kurių buvo trys lietuviai, kiti žydai. Prieš sušaudymą jie buvo kalinami senosios gimnazijos pastato rūsyje, Tauragėje. Šį kartą pasmerktuosius šaudė Tauragės kuopos nariai, kuriems vadovavo jau anksčiau minėtas vyr. ltn. Schwarzas. Pastarasis faktas, skirtingi duomenys apie 1941 m. liepos 2 d. žuvusiųjų skaičius suponuoja supratimą, prielaidą, kad žudynės ties Visbutų kaimu vyko ne vieną kartą. Ją savo ruožu patvirtina ir šios žinios. 1965 m. birželio 7 d. masinių žudynių Tauragės rajone, įvykdytų 1942 (turėtų būti 1941) birželio mėnesį, vietos nustatymo akte Nr. 1, kurį sudarė LTSR kraštotyros draugijos nariai rašoma, kad komisija nustatė: 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiai Tauragės rajone Visbutų kaime prie kelio sušaudyta daugiau kaip 800 žmonių, kurie buvo lietuvių, žydų tautybės, kartu su jais tarybinis aktyvas. Pasmerktieji buvo varomi su kastuvais, patys turėjo išsikąsti duobes. Tos pačio komisijos 1965 m. birželio 28 d. akte Nr. 1nurodomas tas pats žuvusiųjų skaičius – 800. Dokumentų rinkinyje Masinės žudynės Lietuvoje nurodoma, kad 1941 m. vasarą ir rudenį Visbutų kaime (1 km į šiaurės vakarus nuo Tauragės) prie kelio nužudyta apie 900 vyrų (jų tarpe viena moteris). Pastaruoju metu dalis tyrinėtų linkę pagristai manyti, kad 1941 m. vasarą ir rudenį prie Visbutų kaimu buvo nužudyta per 800 žydų (Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje, Vilniuje, 2016, p. 335-338, 343; Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, Vilnius, 2021, p. 435-437); Masinės žudynės Lietuvoje 1941-1944. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 409).
Po 1941 m. liepos 30 d. žudynių Palangoje Hansas Joachimas Böhme suteikė įgaliojimus žemesniems policijos viršininkams savarankiškai vykdyti žydų ir komunistų žudynes 25 km pločio pasienio zonoje. Esama žinių, kad 1941 m. liepos mėnesį tarp 3 ir 10 d. (pagal kitus duomenis liepos mėnesį tarp 3-7 d.) pakeliui į Šilalę ties Antšunijos kaimu buvo sušaudyta 122 žydų vyrų grupė. Aukas sušaudė Lauksargių pasienio policijos sargybos gestapininkai ir lietuvių pagalbinės policijos nariai, vadovaujami SS vyr. ltn. Schwarzo. Žmonės turėjo palikti savo daiktus ir iškąsti duobę, kuri tapo jų kapu. Aukos buvo vedamos prie duobės ir nužudomos šūviu į pakaušį. Schwarzas fotografavo žudynes, raportavo apie jas Tilžės gestapui, kuris informaciją persiuntė Vyriausiajai reicho saugumo valdybai (vok. Reichssicherheitshauptamt, RSHA) ir operatyvinės grupės A vadui SS brigadefiureriui Franzui Walteriui Stahleckeriui (Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje, Vilniuje, 2016, p. 338; Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, Vilnius, 2021, p. 437-438).
Po to, kai 1941 m. liepos 25 d. Lietuvoje okupacinė valdžia įvedė civilinį valdymą, krašte buvo pradėti naikinti visi be išimties žydai. Šios likimo neišvengė ir Tauragės žydai, kurie nebuvo sušaudyto karinės administracijos valdymo laikotarpiu. Vykdydamas apygardos komisaro nurodymus Tauragės apskrities viršininkas Vladas Mylimas 1941 m. rugsėjo 6 d. nurodė Tauragės miesto burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams, kad apskrities žydai turo būti izoliuoti, sutelkiami vienoje vietoje. Žydai turėjo išsirinkti savo tarybą, kuri rūpintųsi jų reikalais. Žydai privalėjo būti registruojami, nurodant jų vardus, pavardes, amžių užsiėmimą. Privalėjo nešioti Dovydo žvaigždę, jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais. Visas žydų turtas turėjo būti konfiskuotas, burmistrai ir viršaičiai buvo paskirti atsakingais už nekilnojamo turto registraciją. Buvo nurodyta, kad žydai gali gauti tik reikalingiausius maisto produktus, kurie atlieka nuo lietuvių. Buvo leidžiama siųsti žydus dirbti ten, kur nėra pakankami darbininkų lietuvių. Jų atlyginimas turėjo būti pervedamas į apygardos komisaro kasą, kuri vėliau žydams pinigus išmokėsianti. Žydų getus, stovyklas turėjo saugoti lietuvių stovykla. Tauragės apskrities viršininkas 1941 m. rugsėjo 6 d. nurodė policijos nuovadų viršininkams, kad visi žydai, jų žmonos ir vaikai, gyvenantys kaimuose ar šiaip toliau nuo jiems paskirto rajono, turi būti tuojau apgyvendinti tų rajonų stovyklose. Tad žydai turėjo būti sutelki vienoje vietoje. Tauragės žydai buvo sutelkti buvusiose Lietuvos kariuomenės 7-ojo pulko kareivinėse – Vytauto gatvėje esančiuose statiniuose, kur sovietų kariuomenės buvo pradėjusi statyti garažus sunkvežimiams. Sklypas buvo aptvertas spygliuota viela ir saugomas pagalbinės policijos. Kiekviena stipri moteris ir paaugęs vaikas buvo išsiųsti dirbti. Šiame gete kaliniai gyveno labai sunkiomis sąlygomis. Alkani ir purvini jie išbuvo ten maždaug iki rugsėjo mėnesio antrosios dekados pirmosios puses. Tada jiems buvo liepta ruoštis persikelti į kitą vietą, kur sąlygos būsiančios geresnės.
Tačiau žydų niekas į geresnę vietą iš tiesų vežti neketino, buvo rengiamasi masinių žudynių operacijai. Žudynių dieną, t. y. 1941 m. rugsėjo 12 d. (pagal kitus šaltinius tai buvo rugsėjo 16 d.) prie Tauragės policijos pastato miesto privažiavo gaisrininkų sunkvežimis, į kurį buvo susodinti apsaugos kuopos kareiviai. Prieš sunkvežimį į žudynių vietą miške važiavo Lauksargių policijos viršininkas SS vyr. ltn. Schwarzas su keliais savo pavaldiniais. Atvykus į mišką ties Antšunijos kaimu, vokiečiai žiedu apsupo mišką, Tauragės- Šilalės plentą ir tiltą per Šunijos upelį. Sunkvežimio vairuotojui buvo įsakyta sugrįžti į miestą ir sustoti prie barakų, kuriuose buvo laikomos žydų moterys, vaikai ir seneliais. Į sunkvežimį buvo susodinta grupė žydų su keliais sargybiniais ir nuvežt į mišką (Tauragė giraitė, apie 6 km į šiaurės vakarus nuo miesto, 100-150 metrų nuo Tauragės-Šilalės kelio). Čia atvežtuosius prie kelio pasitiko būrys kuops narių ir nuvedė į miško gilumą prie duobių. Į žudynių vietą žydus vežė keli sunkvežimiai. Jie per diena suvažinėjo kelis reisus. Žudynių operacijai vykdyti buvo sutelkti ne tik Tauragės, bet ir Šilalės, Kvėdarnos. Laukuvos valsčių policininkai, pagalbinės policijos nariai. Prieš žudynių operaciją egzekucijoms vykdytojams buvo duodama degtinės, po to buvo paskirstomos užduotys. Vieni turėjo konvojuoti žydus prie duobių, kiti šaudyti. Prieš sušaudymą žydai netoli duobių (buvo dvi duobės) buvo nurengiami nuogai, o po to varomi prie duobių ir šaudomi. Žudynės truko nuo ryto iki vakaro, šaudė vokiečiai, vietiniai policininkai, pagalbinės policijos nariai. Aukų palaikus užkasė patys žudynių vykdytojai. Aukų drabužiai ir kiti daiktai sunkvežimiais buvo nuvežti į Tauragę. Egzekucijos vykdytojams atliktą „darbą“ buvo sumokėta keli tūkstančiai rublių. Koks buvo aukų skaičius? Liudininkai prisimena, kad į žudynių vietą buvo nuvežta apie 400 moterų, vaikų ir senelių. Viename informaciniame šaltinyje nurodyta, kad buvo sušaudyta apie 513 žydų moterų ir vaikų. Dokumentų rinkinyje Masinės žudynės Lietuvoje teigiama, kad 1941 m. rugsėjo mėnesį Tauragė miške (31-asis kvartalas, 6 km į šiaurvakarius nuo miesto, 100-150 m nuo Tauragės – Šilalės plento) nužudyta apie 3 000 vyrų, moterų ir vaikų). Atsižvelgiant į tai, kiek žydų gyveno Tauragėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pastarasis skaičius atrodo pakankami realus. Pastarosios žinios apie besiskiriančius žuvusių skaičius, anksčiau minėtas faktas apie 1941 m,. liepos mėnesį ties Antšunijos kaimus nužudytus 122 žydus, duomenys apie žudynes ir kitoje vietoje, t. y. ties Visbutų kaimu suponuoja supratimą, kad miške ties Antšunijos kaimu naikinimo operacijos galėjo vykti ne vieną kartą, kad per jas žudynių metu (1941 m. liepą, rugsėjį neteko) apie 3 000 žydų. Pastaruoju metu taip manyti yra linkę ir tyrinėtojai. Po žudynių miške ties Antšunijos kaimu Tauragėje buvo palikti tik kelis žydai: Naidelis, Natanas Goldbergas ir Icchakas Šumas (jie dirbo karinėje apygardoje) ir Izraelis Akselrodas (dirbo kaip specialistas Šereševskio lentpjūvėje). Vėlai ir jie buvo nužudyti. Kailiadirbys Faivelis Icikovičius su žmona ir vaikais liko dar gyvi kelis mėnesius, vėliau vokiečiai juos pakorė. Nelikus Tauragėje žydų, jų turtas buvo išparduodamas, būta jo grobstymo atvejų. Apskrities viršininkas V. Mylimas įsigijo turto už 354 markes (Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas, Holokaustas Žemaitijoje, Vilniuje, 2016, p. 338-340, 343-344; Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais, Vilnius, 2021, p. 438-439; Masinės žudynės Lietuvoje 1941-1944. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 274-279; Holokausto Lietuvoje atlasas, Vilnius. 2011, p. 204-207; Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m.. Vilnius, 2011, p. 504)
Parengė Dr. Alfredas Rukšėnas
